Globali kontrolė: Dvigubas skrudintuvo gyvenimas

Pamatinė teisė į informacinį apsisprendimą laikoma teise, kuri padeda apsisaugoti nuo valstybės kišimosi. Ja valstybei draudžiama be pagrįstos priežasties kontroliuoti asmenis. Bent teoriškai. Pastaruoju metu, vykstant Edwardo Snowdeno inicijuotam demaskavimo procesui, pamatėme, kad valstybės vykdomos kontrolės mastas seniai viršijo bet kokias ribas. Vokietijos Bundestago tyrimų komitetas apie šį procesą pareiškė, kad Vokietijos slaptoji tarnyba BND taip pat įsitraukė į šį skandalą. Po visų šių įvykių padarytas tik vienas politinis sprendimas: BND kompetencija buvo taip išplėsta, kad visa ta veikla, kuri iki šiol buvo neteisėta, tapo įteisinta. Todėl įstatymas dėl BND tik papildo visą virtinę valstybės vykdomų kontrolės priemonių. Pavyzdžiui, reikalavimas saugoti duomenis verčia paslaugų teikėjus saugoti visus komunikacijos duomenis ir juos, esant reikalui, perduoti valstybės institucijoms. Dar planuojami kiti teisės aktų projektai. Valstybė šiuo atveju yra nepasotinama, ji žino tik viena: daugiau kontrolės!

„– Internete niekas nežino, kad esi šuo.“ – sako šuo, stropiai tarškindamas klaviatūra. 1993 m. New Yorker išspausdinta karikatūra parodė, kaip tuo metu buvo vertinamas internetas. Anksčiau internete buvo įprasta neparodyti savo tapatybės. Skirtingai nei realiame pasaulyje, „kibernetinėje erdvėje“ daugiausia buvo naudojami išgalvoti pseudonimai. Daug žmonių netgi išbandė kitą lytį – tapatybė buvo tyrinėjama žaidimo forma. Padėtis pasikeitė tik atsiradus Facebook. Šiandien įprasta naršyti internete nurodant tikrąjį savo vardą. O nuo to laiko, kai E. Snowdenas atskleidė faktus apie kontrolę, galime manyti, kad bent NSA žino, kas yra šuo.

Tačiau internete vis dar galima naršyti anonimiškai – jei šiek tiek pasistengi. Tapatybės slėpimo programos, kaip antai TOR, leidžia veiksmingai užmaskuoti tavo tapatybę. Tuomet visos interneto užklausos tol siunčiamos per sudėtingą koduotų serverių sistemą, kol niekas nebegali nustatyti tavo IP adreso (tavo kompiuteriui aiškiai priskirto interneto adreso). Jei šiandien internete dar naršo šunys, jie tikrai naudojasi TOR.

Amžinai tie programišiai! Argi niekaip negalima jiems patrumpinti nagų? Palaukite! Programišius programišiui nelygu. Mes gi kalbame apie beveik 40 metų senumo subkultūrą, kuri atsirado iš įvairių kultūrų sambūvio. Programišių pasaulį galima įsivaizduoti kaip savotišką ekosistemą. Vieni programišiai įsilaužia į sistemą, kad ją užvaldytų, pagrobtų duomenis arba juos sunaikintų. Jie vadinami Blackhats (juodaskrybėliai). Tačiau šalia yra Whitehats (baltaskrybėliai), kurie taip pat įsilaužia į sistemas, tačiau taip jie siekia atkreipti dėmesį į saugumo spragas ir padėti tobulinti mūsų sistemas. Vokietijoje jie netgi turi savo klubą: Chaos Computer Club, kuris nuolat pasisako kompiuterių saugumo klausimais.

Jei į sistemas laužiasi valstybės, o taip dabar irgi nutinka, tuomet kalbama apie „kibernetinį karą“. Tokiu atveju valstybė ieško saugumo spragų, per kurias galėtų patekti į kompiuterių sistemas. Tačiau tokiu atveju ji veikia tik kaip juodaskrybėlė. Deja, kol kas dar nesulaukėme baltaskrybėlės valstybės.

2011 m. amerikietis Elis Pariseris įspėjo, kad mūsų elgesys socialiniuose tinkluose iškreips mūsų tikrovės suvokimą. Mes visada sekame arba priimame į draugus žmones, kuriuos pažįstame, todėl vis labiau įsitraukiame į „filtruojamos informacijos burbulą“. Vadinasi, nebesuvokiame bendros socialinės tikrovės.

Jei pažvelgtume į politinį žemėlapį, pirmiausia JAV, tuomet ši mintis neatrodytų tokia jau keista. Iš tiesų dar niekada nebuvo taip paprasta reguliuoti savo pasaulio suvokimo. Šiandien yra ne tik nesuskaičiuojama daugybė naujienų šaltinių, bet ir be jokio vargo galima sukurti jų turinį – naudojantis socialinių tinklų priemonėmis, kaip antai Twitter ir Facebook.

Tačiau gal tas filtruotos informacijos burbulas taip pat reiškia naują požiūrį į apsisprendimo laisvę? O argi tradicinė žurnalistika nėra filtras? Ar apskritai egzistuoja toks reiškinys kaip nefiltruota tikrovė? Galbūt verta pradėti galvoti apie tai, kad mes visada, net nebūdami internete, gyvename filtruotos informacijos burbule.

Intelektas taip pat yra ne kas kita, o didieji duomenys. Mūsų smegenys apdoroja beprotiškus duomenų kiekius, daug daugiau negu galingiausios kompiuterių sistemos. Todėl naujausia didžiųjų duomenų technologija kuriama nusižiūrint nuo smegenų veikimo būdo. Virtualūs neuronų tinklai simuliuoja mūsų sinapses ir taip analizuoja duomenis. Ši technologija veikia stebėtinai gerai. Taikant „sistemos mokymosi“ (machine learning arba deep learning) metodą neuronų tinklai maitinami milžiniškais duomenų kiekiais, pavyzdžiui, vaizdais. Tuo metu vystosi struktūros, reaguojančios į išmoktą medžiagą, todėl jos gali identifikuoti nuotraukose veidus ar objektus.

Ši technologija tik dabar pradeda populiarėti, bet kai kurie mokslininkai jau sunerimo: kas atsitiks, jei dirbtinis intelektas mus pranoks protu? Jei kompiuterių galimybės bus taip sparčiai tobulinamos kaip iki šiol, dirbtinis intelektas jau po kelių dešimtmečių galėtų būti tūkstantį kartų protingesnis už mus. Tikėkimės, kad jis su mumis elgsis geriau negu mes, pavyzdžiui, su skruzdėlėmis.